Naujienos

Briuselis, žiemos seminaras

prieš 6 metus

Kaip žadėta, pirmasis pranešimas iš trumpo ciklo apie XX Visos Belgijos kendo federacijos organizuotą kendo renginį, į kurį įėjo seminaras, dan atestacijos bei Nakakura cup varžybos.

Paprastai tokios kompleksinės kendo stovyklos Briuselyje vyksta vasarą bei žiemą ir sutraukia daug svečių. Senbuviais savęs vadinti dar negalėtume, nes kai kam tai dar trečias, o kai kam tik pirmas kartas. Tačiau, reikia pasakyti, lietuvių “piligrimystės į Briuselį” yra ne epizodiškas, o pastovus, ir tai džiugina.

Briuselis – strategiškai labai patogi vieta. Ne tik dėl to, kad joje reziduoja EKF ir ABKF vip’ai, bet ir dar dėl vienos asmenybės – N. Hirakawa sensėjaus (8 dan), kurio charizma ir gebėjimai sutraukia į seminarą daug daugiau žmonių.

Į seminarą šiemet buvo pakviesta labai daug aukšto rango meistrų iš Japonijos. Daugelis jų priklausė Tarptautiniam geros valios kendo klubui. Meistrų ir jų studentų delegacija buvo išties įspūdinga.

Iki ketvirtadienio popietės rytinėse ir vakarinėse treniruotėse dalyvavome kol kas trise: J. Skaisgiris, A. Geglis (abu iš LKKK) ir aš (Trijėga KenYuKai).

Pasak A. Geglio, “Treniruotės buvo naudingos. Labai patiko tai, kad visos treniruotės nuo trečiadienio iki šeštadienio turėjo loginį ryšį: kiekviena treniruotė buvo praeitos pratęsimu. Asa geiko – rytinės treniruotės – buvo skirtos jigeiko su meistrais.
Jau pirma diena sužinojome, kad mes gyvensime tarp meistrų iš Japonijos. Labai maloniai nustebino, kad japonai ne tik sveikinosi koridoriuose, bet ir domėjosi iš kokios mes šalies ir kaip vystosi kendo Lietuvoje.”

Kaimynystė, tapusi pretekstu draugiškam bendravimui, per treniruotes likdavo už salės durų :) Tai galiojo visiems. Teko matyti, kai vienas belgas, negalėdamas po kirčio prasiveržti pro japoną,  buvo tiesiog “štampuojamas” į sieną kirčių serijomis, sulyginamomis su stambaus kalibro kulkosvaidžio papliūpomis. Žodžiu, išeitis viena: sulig kiekvienu tokiu siurprizu nesidemoralizuok, galvok pats, kas blogai ir ką daryti, kad to išvengtum…

Kendo maniera skyrėsi priklausomai nuo patirties. Jauni studentai – labai greiti, judrūs, “sprogstantys”. 5-6 danai buvo “demoralizatoriai” :) , bet kovos menas yra kovos menas. Hachidanai – išlaikyti, atlaidūs, duodantys patarimų – jei ne žodžiu, tai judesiu.

Vakariniuose užsiėmimuose dalyvaudavo dar daugiau žmonių – iki šimto. Hirakawa vesdavo juos savo jau pažįstamu stiliumi, paįvairindamas pavyzdžiais ir variacijomis. Japonai “vadžias perimdavo” paskutinėje, sunkiausioje treniruotės dalyje. Finišo tiesioji visada buvo – daug kakarigeiko su jais ir šimtinė haya suburi.

A. Geglis: Tai buvo tikrai gera ir naudinga patirtis – man iš viso teko pirmą kartą gyvenime dirbti su sensejumi, turinčiu aštuntą daną, bet salėje jų buvo ne vienas ir ne du! Mums pavyko dirbti su beveik visais meistrais.

Toks darbo grafikas skatino mobilizuotis ir parengė kūną varžyboms.

Apie jas – kitoje žinutėje.

D. Sutkus

Rašyti komentarą