Naujienos

Naujųjų metų išvakarėse: kendo… ir Afganistanas

prieš 6 metus

Afganistanas, 2010 pabaiga. ISAF karys (vokiečių misija) švenčia Kalėdas :)

Sveiki mieli kendokos ir kendokės.. Visų pirma sveikinu visus ir visas su šventėmis, įdomių ir turiningų užsiėmimų, gražių kovų ir valios ateinančiais metais!!!

Nutariau parašyti tema – kendo Afganistane. Gal kas nors ateityje atsidurs panašioje situacijoje ir aplinkoje, galbūt tai bus naudinga ir tiems, kurie isvyks i kitas šalis, kur apie kendo niekas nei girdėjo nei matė.

…Afganistanas, o teisingiau jo provincija Goras (Ghor), kurioje dislokuoti mūsų kariai, tame tarpe ir aš.

Esame slėnyje, apsuptame kalnų, 2500 m virš jūros lygio (aukštikalnėse). Aplinkos vyraujanti spalva smėlio (geltona). Jau dabar įsivaizduoju kaip džiaugsis mano akys man grįžus į Lietuvą gegužės mėnesį, kai viskas bus sužaliavę. Oras pakankamai geras, naktį apie -15, dieną +10, dangus skaidrus be jokio debesėlio. Vasaros čia būna labai karštos iki +40, o žiemos ypatingai šaltos iki -40. Kol kas oras neįtikėtinai stebina ir lepina. Jis nebūdingai tokiam metų laikui yra šiltas.

Vietiniai gyventojai gyvena labai skurdžiai, beveik be jokių patogumų, net gamtinius reikalus atlieka kieme arba už kiemo. Molio drėbtos trobelės išsibarsčiusios išilgai upės ir kalnų papėdėje, jų langai dažniausiai iš celofaninės plėvelės. Kai kur ant namų stogų matosi saulės baterijos bei satelitinės antenos. Suprantama, kad technologijos neaplenkė ir šio krašto, tuo labiau, kad Afganistanas turi sieną su Kinija. Didžiausia problema žiemą – kuras šildymui. Medžių beveik nėra, o jei ir ir būtų – jie kainuotų didelius pinigus, tai sau galėtų leisti tik turtingi žmonės, kurių čia, žinoma, yra. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis yra narkotikai ir jų tranzitas.

Namus vietiniai dažniausiai šildosi džiovintu gyvulių mėšlu sumaišytu su šiaudais ar sudžiūvusia žole, arba surinktais ir vėjo vaikomais krūmokšniais. Vakare ar ryte, kai vietiniai užsikuria pečius, iš karto supranti iš kvapo, nes jis tikrai nėra malonus. Oras čia labai sausas, todėl nosis ir gerklė greitai išdžiūsta. Tokiui oru būna labai daug dulkių, jos skverbiasi visur ir nuo jų apsisaugoti yra neįmanoma. Važiuojant transporto priemonėmis kolonoje, neįmanoma įžiūrėti priekyje važiuojančios transporto priemonės. Kariai dėvi skaras, kurias vynioja ant veido, kad nors šiek tiek apsisaugotų nuo dulkių. Pasnigus arba palijus, iš pirmo žvilgsnio kieta kaip betonas žemė pažliunga ir įveikti atstumus su transporto priemone tampa neįmanoma, mašinos užsikasa iki dugno. Mums dar to neteko patirti, bet iškritus sniegui neabejoju, kad taip bus. Vietiniai puikiai prisitaikę prie esamų sąlygų, jie labai ištvermingi, tuo jie savotiškai žavi. Vaikams iki penkių metų neduoda vardų, nes dažnas jų neišgyvena daugiau nei iki penkių metų.

Dabar apie aklimatizaciją. Esam 2500 m. virš jūros lygio, mums lygumų gyventojams tai reiškia labai daug. Vieni prie tokio aukščio pripranta lengviau ir greičiau, kiti lėčiau ir sunkiau. Aš asmeniškai apie 3 svaites nesportavau, nedariau jokių greitų ar varginančių judesių. Pirmą savaitę jaučiausi kaip su maištu trenktas, nežymus galvos svaigimas, greitas nuovargis, kraujavimas iš nosies, stipriai sušlubavusi atmintis. Padarius staigesnį judesį jauti kaip  krūtinėje pradeda trūkti oro. Kardų dėklą nužvelgdavau ir laukiau momento kada galėsiu paimti juos į rankas. Sportuoti pradėjau po 3 svaičių, nuo lengvų krūvių ir tik siekdamas bendru fiziniu rengimu parengti organizmą. Šiuo metu po 1.5 menesio savijauta gera ir galima treniruotis beveik pilnu pajėgumu.

Kendo. Praėjus 4 savaitėms nuo atvykimo nupūčiau dulkes nuo kardų. Visų pirma galvojau, kad laiko tam reikalui turėsiu daugiau. Užsiiminėti tenka 3 kartus per savaitę. Suradau optimaliausią laiką, per pietus kai salėje beveik nebūna karių. Taip manęs niekas neblaško ir aš nešokiruoju nieko (išskyrus valytoją afganistanietį) savo keistais ir nesuprantamais judesiais. Salė pas mus gera, didelė, šviesi, šilta. Problema – betoninės grindys. Galvojau užsiiminėti su sportine avalyne, bet galiausiai nusprendžiau basomis. Žinoma prie tokių grindų priprasti reikia ir fumikomi toks tylus ir silpnas atrodo. Užsiėmimams skiriu apie 60 min laiko, paskirstydamas taip: 45 min. suburi ir kirčiai ir 15 min. katos. Pagrinde atlieku suburius apšilimui, vėliau deduosi kote ir atlieku kirčius (man, kote, do) pasirinktinai. Toliau tą patį darau su fumikomi ir prabėgimu ir galiausiai haya suburi. Pabaigai padarau keturias katas tiek iš  puolančiojo, tiek iš besiginančiojo pusės.
Be galo sunku yra užsiiminėti vienam, turi turėti labai stiprią motyvaciją, kad galėtum užsiiminėdamas atsiduoti 100 proc., deja, tuo pasigirti negaliu. Labai trūksta bent vieno partnerio ir tos bendros užsiėmimų dvasios, kuri priverčia pasitempti, neatsilikti nuo kitų ir padaryti daugiau nei gali.

Kaip ir tiek minčių. Bandysiu toliau užsiiminėti didindamas apsukas. Jei matysiu, kad verta ar atrasiu ką nors naujo būtinai parašysiu kaip sekasi.

Pagarbiai,

Aurelijus

Komentarai (3)

  • Edgaras Indra prieš 6 metus rašė:

    Nu tu šaunuolis! Net tris kartus į savaitę užsiiminėji? Kai gryši namo, tikiuosi ne mažiau ir čia treniruosies… ;) Manau, tas du su pusę kilometro virš jūros lygio bus į naudą nerealiai-raudonūjų kraujo kūnelių organizme daugiau negu pas lygumų gyventojus, organizmo aprūpinimas deguonimi +2,5 karto palyginus su normaliu-lakstysi kaip su raketa įstatyta. Reikėtų pračekint kur kokios varžybos vasaros pradžioj-tikrai iškirstum visus… ;) )
    Laikykis,
    Edgaras

  • Aurelijus prieš 6 metus rašė:

    Teisinga pastaba, cia daugiau uzsiiminejo, negu Lietuvoje, ypac pries isvykstant:-). Kas del iskirtimo, tai manau, kad tik aplakstyciau, bet iskirst tai tikrai neiskirsciau.

Rašyti komentarą