Įvykiai

Apie “Motodachi kursą II”

prieš 6 metus · žymos: , , ,

Šis straipsnis yra trumpa antrojo „Motodachi kurso“ apžvalga (toliau seka penki puslapiai teksto :D )

  • Prologas

Iš anksto perspėsiu, kad raidės bus sausos. Iš tikrųjų nematau didelio poreikio panaudoti renginio fakto literatūriniams pasažams  (“…oh wow! Kaip kerinčiai blizgėjo tą vakarą sniegas pakeliui iš salės į pirtį” :D , ar “kelintą valandą kokia gatve važiavome”. )

Nepaisant to  labai tikiuosi, kad šia saviraiškos rūšimi  su malonumu užsiims kurso dalyviai, aprašydami savo įspūdžius.

Svarbiausiu tikslu laikau paminėti tokio pobūdžio renginio uždavinius. O jų būta ne tiek jau ir mažai.

Taip pat vertinga panagrinėti, kiek pats tokio kurso sumanymas realizavosi tikrovėje ir ar pasiteisino koncepcijos, organizatorių ir visų dalyvių požiūriu.

Paskutinis kurso vertinimas, žinoma, priklauso patiems jo dalyviams, reikia tik kiekvieno noro ir galimybių, ko ir linkėčiau. Net jei ir visi dalyviai neišreikš noro pasisakyti ir saugos „slaptas technikas“ :D , jų gausumas kitame (III) kurse bus aiškus įvertinimas.

Taigi – tiek tos įžangos.

  • Kas , kodėl ir kam?

Šis kursas yra „antras“, taigi – kaip ir su pretenzijomis į tęstinį renginių ciklą, taigi – šiek tiek priešistorės.

…Savo metu teko pastebėti, kad klubo narių  „brandumas“ pradeda žymiai skirtis. Iš vienos pusės  jie aiškiai buvo atitinkantys dviems kategorijoms, priklausomai nuo įdirbio. Sąlyginai tai  „naujokai“ ir „pažengusieji“.

Kita vertus, iškilo problema. Labiau patyrę kendokos, nepaisant ilgo stažo ir neblogos bazės, o kartais ir rezultatų, nejaukiai jausdavosi bendrame darbe su pradedančiaisiai ar savo lygiu net susitapatindavo su jais. O tai, kad vyresnysis nemoka perduoti patyrimo jaunesniam,  stabdo abipusį progresą.

Kaip žinoma, niekas negimsta mokėdamas kendo. O kažką mokėti pačiam ir pamokyti kitus yra ne tas pat. Taigi motodachi kursas turėjo tapti nedideliu tilteliu tarp šių dviejų krantų.

Pirma, jis turėjo apibrėžti, ką apibrėžia terminas „motodachi“, kokia jo paskirtis, pareigos ir bendravimo ypatumai.

Antra, parodyti kai kurias tipines situacijas ir konkrečius atvejus bei jų sprendimus, negaištant laiko ir išlaikant abipusę pagarbą.

Paskutinis su tuo susijęs punktas buvo – koks motodachio įgaliojimų diapazonas ir ko visgi jis neturėtų daryti, o ką daryti tiesiog besąlygiškai privalo…

Pirmasis kursas, vykęs praeitais metais, buvo vykdomas kaip savotiškas eksperimentas grynai klubiniame formate. Tačiau, kaip teko su nuostaba išgirsti, atsiliepimai sklandė apie jį gana ilgai. Kodėl?

Mes neturime laiko atsiduoti filosofiniams pašnekesiams užsiėmimų metu, nes dojo skirta praktikai; stiklinė darbo atstoja kibirą kalbų, kad ir kokios informatyvios jos būtų. Tačiau negalima nuneigti žinių svarbos kendokos gyvenime (nors kai kas gal įsitikinęs, kad užtenka vien tik degančių akių ir vėliavos rankose :D ).

Vienas švietėjiškos veiklos variantų buvo papildomas laikas, bet … „laisviems pokalbiams“, kurie skirti metodikai, ne visi rasdavo progos.

Motodachi kursas buvo tam tikras kompromisas – nesuvalgydamas brangaus laiko, jis tuo pačiu sumažino  „informacinį alkį“. Be to, darbas grupėje įnešė tam tikro mentalinio rezonanso ir kolektyvinės sąveikos. Juk ne retas atvejis: atskirai paėmus, žmonės ir talentingi, ir visokie kokie, bet kai tik jiems kartu reikia siekti bendro tikslo, visas IQ ir darbas tampa niekiniai. Kaip sakė dėdė Jungas, „šimtas profesorių kartu turi labai intelektualaus krokodilo protą“. Jau vien tai suvokiantis tampa visa galva aukštesnis.

  • Prielaidos antrajam kursui

Visi aukščiau išvardyti uždaviniai galiojo ir šiame antrajame kurse. Skirtumas buvo tas, kad:

-          Jis buvo numatytas vykdyti ne vieno klubo mastu (dalyvavo visų asociacijos klubų nariai), dalyvavusieji ne visi pažinojo vieni kitus;

-          Kursas buvo gana „margas“: jei dalyvių amžius daugmaž atitiko, tai jų patirtis, gebėjimai ir ištvermė buvo pakankamai  nevienodi.

Reikia pasakyti, kad spėjimai pasitvirtino. Todėl nebuvo aišku, ar verta iškart tempti visus ant vieno kurpalio. Galbūt verčiau pirmiausia išsiaiškinti kiekvieno nusiteikimą, galimybes, o taip pat  grupės pajėgumą dirbti kartu. Ir ne tik išsiaiškinti, bet ir šiek tiek paprovokuoti emocinį bendrumą, norą siekti bendrų tikslų.

Laikas tokiems uždaviniams buvo ribotas, todėl pajėgesniems galbūt neteko pavargti tiek, kiek norėjosi, nes buvo orientuojamasi į „silpniausią grandį“, kuri kaip žinom, trūksta greičiausiai i visa grandinė tampa netinkama…  Taigi nesiekiant asmeninių rekordų,  „hard trainingams“ ir monotoniškumui buvo priešpastatyta įvairovė ir greitis, norint pažiūrėti, kaip greitai dalyvių grupė mokės persiorientuoti nuo treniruotės prie paskaitos, kiek jie yra organizuoti, kas turi lyderio savybių, apie kurias galbūt ir pats nenumanė?..

  • Įvertinimai

Jei reikėtų vertinti šį kursą pagal perduotus ir įsisąvintus motodachiui reikalingos informacijos baitus, tai būtų nelengva, nes, kaip buvo minėta, patyrimo lygis nebuvo vienodas. Iš esmės apsistočiau ties kukliu trejetuku penkiabalėje sistemoje.  Tačiau kas liečia ilgalaikius tikslus ir pagrindą, padėtą sekantiems panašiems kursams  – lūkesčiai išsipildė beveik tiek pat, kiek buvo planuota. Čia, aišku, paminėtinas didelis Lietuvos kariuomenės indėlis ir simboliška, jog karinių specialistų rengimo centre buvo galimybė ir kendo specializacijai gilinti.

Ką daryčiau (ir kas bus daroma) kituose kursuose, jei, žinoma, potenciali auditorija per daug nepasmerks tokių planų? J

-Pirma, žmonės kurse „apšilo kojas“ ir daugmaž žino, ko tikėtis. O tai nusiteikimas  komandiniam darbui. Savo ruožtu reikia tikėtis, kad organizuotumas ir tarpusavio palaikymas augs; tokiu būdu bus taupomas laikas ir pasiekusi tikslų grupė bus patenkinta ir grupės rodikliai vėl augs, ir  t.t., sniego lavinos principu.

-Toliau: motyvacija, kuri tampa jau net ne madingu, o nuobodžiu žodžiu. Motyvaciją, deja, galima sukurti ir iš nieko – bet tai būtų tik manipuliacijos ir vien emocijomis paremto fanatizmo skatinimas, kai daroma daug, bet tuščiai. Tuo tarpu kendo yra akademinė disciplina, ir konkrečios kendo žinios ir įgūdžiai turi būti įvardinti, pateikti, įsisąvinti ir užtvirtinti.

- galbūt naudodamiesi metodinio darbo patirtimi ir patys „kursantai“ jau galėtų parengti nedideles paskaitas ar užsiėmimus viena ar kita tema. Ir ne tik parengti, bet ir pateikti taip, kad tai sudomintų ir suteiktų naudos kolegoms.

- Dėl aukščiau išvardintų priežasčių darau išvadą, kad ilgesnė kursų ir atskirų treniruočių trukmė yra įmanomi. O pagrindiniai „laiko ėdikai“ – administraciniai dalykai, pasiruošimai užsiėmimams bei „kelionėms“  iš vienos mokymo vietos į kitą bus sumažinti.

Ko gero taip galvoju ne vienas ir šie punktai bus ne tik nepasmerkti, bet priimti su džiaugsmu.

Dėkoju už dėmesį dalyviams ir šio straipsnio skaitytojams. Džiaugsiuosi „grįžtamuoju ryšiu“.

D. Sutkus


Rašyti komentarą