Naujienos

“…Mačiau daug greičio, temperamento ir ryžto”

prieš 5 metus

Kol kas dar trumpoje Lietuvos kendo istorijoje turėjome pavyzdžių, kai LKA klubuose ilgiau ar trumpiau užsiiminėjo Lietuvon atvykę užsieniečiai (korėjietis, japonė,…). Taip pat dalis asociacijos kendokų užsiiminėjo ar užsiiminėja kitose šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Briuselyje, Vokietijoje,…).

Taip gavosi, kad nuo praėjusių metų rugsėjo iki šių metų birželio mėnesio man pačiam teko tokia dalia užsiiminėti Estijoje, Tartu mieste. Atsiminimai vis dar gyvi, todėl kol jie neišblėso, norėčiau jais pasidalinti su visais skaitančiais LKA tinklapį. Taip pat norėčiau dar kartą patvirtinti, kad įsitikinau, jog kendo neegzistuoja tarpvalstybinės sienos, kai tuo tarpu Lietuvoje kažkas nepavargsta deklaruoti “noro statyti bendravimo tiltus”. Bet deja, deklaracijos dažnai prasilenkia su vykdomais veiksmais.

Pirmą kartą su Estijos kendo susidūriau 2007 metais, kai dalyvavau Latvijoje, Latvijos Kendo Federacijos organizuotame seminare, kuriame be latvių ir lietuvių dalyvavo ir estai. Taip pat žinojau, kad Estijos kendo rinktinė dalyvavo Europos Kendo Čempionate Suomijoje. Todėl gerokai prieš išvykstant, per internetą pasidomėjau galimybe užsiiminėti kendo Tartu mieste. Žinoma, nudžiugau radęs kontaktinius duomenis Tartu Kendo Klubo (http://kendo.risk.ee/#/et/avaleht/),  kuriam vadovauja puikus instruktorius Margus Freudenthal (2 Dan). Nieko nelaukęs pasiprašiau priimamas į užsiėmimus. Neužilgo gavau teigiamą atsakymą. Kaip priklauso, apie tai pranešiau asociacijos valdybai ir tuo pačiu iš valdybos gavau rekomendacinį raštą, kuriuo buvo patvirtinta, kad esu oficialus LKA narys bei prašoma priimti mane į užsiėmimus. Apsiginklavęs savo kendo įranga ir rekomendaciniu raštu, rugsėjo mėnesį nuvykau  į Tartu ir pradėjau užsiiminėti jau anksčiau minėtame klube.

Trumpai keletas žodžių apie Estijos kendo ir Tartu Kendo Klubą. Su visu Estijos kendo man susidurti neteko. Kiek teko girdėti, visoje Estijoje yra du kendo klubai: vienas Taline ir vienas Tartu. Didžiausias klubas (pagal kendokų skaičių) yra Tartu (tai neoficialūs duomenys). Estijos Kendo Federacija yra kuruojama mums gerai žinomų Suomijos kendo meistrų M. Frey (7 Dan), M. Salonen (7 Dan) bei K. Jaaskelainen (6 Dan). Po dalyvavimo Europos Kendo Čempionate Suomijoje, dėl man nežinomų priežasčių, Estijos kendokos nedalyvavo po to sekusiuose Europos čempionatuose.

Kalbant apie Tartu Kendo Klubą, būtina paminėti, kad klubo pagrindą sudaro studentai, studijuojantys Tartu Universitete (http://www.ut.ee/en). Užsiėmimuose dalyvauja iki 18 žmonių, iš kurių iki 6-8 būna šarvuoti. Užsiėmimų metu šarvuoti ir nešarvuoti skirstomi į dvi grupes, kuriose ir užsiiminėja. Vėliau grupės apjungiamos ir pabaigoje pasilieka tik šarvuoti, kurie daro ji-geiko. Užsiėmimų eiga sąlyginai yra analogiška užsiėmimų eigai LKA klubuose. Galbūt pagrindinis skirtumas tas, kad užsiėmimai vyksta tik du kartus per savaitę po pusantros valandos. Didžiausias dėmesys (laiko atžvilgiu) yra skiriamas technikos mokymui, mažiau -ištvermei ir fiziniam rengimui. Užsiėmimai vyko tradicinio fechtavimosi salėje su geru apšvietimu bei kokybiškomis medinėmis grindimis.

Tartu Kendo Klube buvau sutiktas su estams būdingu šiaurietišku santūrumu. Niekas nepuolė klausinėti manęs kas aš toks ir ką čia veikiu, niekas nelindo į asmeninę erdvę, niekas „netestavo“. Spėju, kad keistai jiems atrodė ir mano zekkenas su jiems bereikšmiais užrašais.  Dėl to iš dalies buvo keista, bet tuo pačiu leido pilnai atsiduoti kendo. Kaip dera svečiui, užsiėmimų pradžioje ir pabaigoje užimdavau vietą eilės gale. Po keleto užsiėmimų instruktoriaus buvau pakviestas užimti vietą šalia jo.  Tiesa, klube buvau ne vienintelis užsienietis. Be manęs dar užsiiminėjo studentas iš Italijos.

Kaip ir minėjau, užsiėmimai buvo orientuoti daugiau į techninę dalį. Kuo, iš principo, džiaugiausi, nes būdamas ne ankstyvos jaunystės, (skaitytojau – suprask, kad sveikata ir ištvermė jau nebe ta) galėjau ramiai analizuodamas tobulinti bazinius kirčius, judesius bei technikas. Nesakau, kad buvo lengva – žinoma ne. Bet tikrai žinau, kad buvo malonu ir smagu užsiiminėti su jaunais žmonėmis, rasti bendrą kalbą, mokintis bei mokyti. Lietuvoje suformuotas stereotipas, kad estai yra lėti ir šalti, užsiėmimų metu buvo visiškai paneigtas. Galiu drąsiai teigti, kad mačiau daug greičio, temperamento ir ryžto, o svarbiausia – teisingą ir švarų kendo.

Manau, kad per ne pilnai Tartu praleistus metus, įgijau kendo praktinės ir gyvenimiškos patirties bei įsigijau gerų draugų, kurie išliks atmintyje kaip santūrūs, draugiški bei nuoširdūs žmonės. Taip pat tikiu, kad abipusė draugystė tęsis ir ne su vienu iš jų susitiksiu įvairiuose kendo seminaruose, renginiuose ar shiaijo.

Žemiau pateiksiu šių atsiminimų anglišką variantą skirtą kolegoms iš Tartu Kendo Klubo.

We had some examples when some foreigner kendokas (from Japan, Korea, etc.) took practice of kendo in Lithuanian Kendo Association’s (LKA) kendo clubs.  On the other hand, some Lithuanian kendokas were practicing or still are practicing in other countries too (UK, Brussels, Germany, etc.). Somehow happened that since last year September till this year May I practiced kendo in Tartu, Estonia. Memories are still alive, therefore I would like to share them with those who are interested. In addition I would like to prove once again that in kendo there are no borders as between countries.

First time I met Estonian kendokas in 2007 when I participated in one of seminars organized in Latvia. In addition I knew that Estonian kendo national team took part in European kendo championship in Finland. Therefore, before going to Estonia I established contacts with Tartu kendo club (http://kendo.risk.ee/#/et/avaleht/) instructor Margus Freudenthal (2 Dan) and asked for the permission to take part in kendo practice. Soon after that, I got positive answer and with all my kendo equipment moved to Tartu.

Shortly some words about Estonian kendo and Tartu Kendo Club. I am not familiar with Estonian kendo in general. As I heard there are two kendo clubs in Estonia: one in Tallinn and one in Tartu. The biggest club (according the numbers of participants) is in Tartu (this is unofficial information). Well known Finish kendo masters M. Frey (7 Dan), M. Salonen (7 Dan) and K. Jaaskelainen (6 Dan) are main instructors who support Estonian Kendo Federation and train Estonian instructors and kendokas. Estonian national kendo team after participation in European Kendo Championship in Finland temporary stopped participating in follow-on European Kendo Championships. Talking about Tartu Kendo Club, the majority of kendokas are students from Tartu University (http://www.ut.ee/en). There were two days per week training, which gathered up to 18 kendokas, who 6-8 were with bogu. During the first part of the training usually there were two groups (one with bogu and without bogu), later these two groups were combined to one and finally only people with bogu were conducting Ji Geiko. In general training was organized in the similar way like in the LKA clubs. The main difference was that teaching of technical aspects was main effort. Less emphasis was given for the stamina and physical training. Training conditions were excellent. Training was conducted in the traditional fencing sport hall with good lights and wonderful floor.

On my arrival I was met in Tartu Kendo Club with the moderation, so common for the Nordic countries. No one was interested who I was or what I was doing there, no one tried to breach my personal space, no one „tested“ me. Probably my zeken with the meaningless words looked quite weird. It was strange for me at the beginning but it allowed me fully concentrate on kendo. As it is appropriate for the guest I was sitting at the end of the row at the beginning and end of the training. Later instructor invited me to take place on his right.  I was not only one foreigner in the club. One Italian student was training too. As I mentioned, training was more focused on the technical aspects. That suited for me very well, mainly due to my age and weak stamina. I could improve my basic strikes, moves and technique.  It was not easy, for sure not. But it was very nice and exiting to train with young people, find common language, learn from them and teach them too. Lithuanian stereotype, that Estonians are cold and slow, was denied during trainings.  I can assure that I saw and experienced speed, temper and strength. But most importantly I saw the fair and clear kendo.

I think that during almost one year in Tartu I gained kendo and live experience, and good friends, who will remain in my memories as moderate, friendly and sincere people.  In addition, I believe that mutual friendship will continue and I will meet some of them during different kendo seminars, events or Shiai Jo.

Tänan

—————–

Autorius/Author: Aurelijus Motiejūnas

Nuotraukos/Photos: Mindaugo Petkevičiaus

Rašyti komentarą